Modestas Dirsė dirba ugniagesiu-gelbėtoju Vilniaus rajono savivaldybės tarnyboje, o laisvalaikiu skina medalius maratonuose, gerindamas savo asmeninius rezultatus.

Ugniagesys-gelbėtojas neseniai dalyvavo Kauno „Akropolio“ maratone, kur iškovojo prizinę antrąją vietą, įveikęs pilną 42 kilometrų 200 metrų distanciją. Taip vadinamą klasikinę maratono atkarpą Modestas nubėgo per rekordiškai trumpą laiką –  2 valandas 24 minutes ir 16 sekundžių. Pasak bėgiko, Kauno „Akropolio“ maratone pavyko pagerinti ir savo asmeninį rekordą.

Daugiau nei 42 kilometrų įveikta distancija per daugiau nei 2 val. – itin įspūdingas rezultatas, kuris, matyt, reikalauja didelės fizinės ir psichologinės ištvermės. Ar nebuvo sudėtinga nubėgti tiek kilometrų?

Nemeluosiu, kad bėgant maratone būna akimirkų, kai tampa sudėtinga tiek fiziškai, tiek emociškai. Visgi, jei maratonui ruošiesi treniruodamasis, organizmas būna jau paruoštas atitinkamo krūvio gavimui, todėl nepatiria staigaus šoko. Treniruotės leidžia susipažinti su savo galimybėmis, todėl nubėgti tam tikrą distanciją tiek fiziškai, tiek psichologiškai tampa gerokai lengviau.  

Minėjote, kad bėgti maratoną gali būti sunku ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Kada bėgant maratoną bėgiką ištinka emocinė krizė?

Sudėtingiausia nepalūžti emociškai bėgikui maratone yra tuomet, kai jis turi bėgti vienui vienas – be varžovo. Kai nėra su kuo varžytis, o dar ir pradeda skaudėti raumenis bei vargina nuovargis, bėgikui tampa sunku išlaikyti tokį patį bėgimo greitį. Būtent tuomet ir „pasiduodama“ skirtingoms emocijoms.

Kas padeda „nepasiduoti“ emocijoms? Kaip save bėgikas turėtų motyvuoti, kad įveiktų likusį maratoną net ir bėgdamas vienui vienas?

Vieno recepto nėra, nes žmones motyvuoja ir į priekį veja skirtingi dalykai. Pavyzdžiui, kai man bėgant tampa emociškai sunku, stengiuosi prisiminti treniruotes, kurių metu daug dirbau vien tam, kad galėčiau sudalyvauti maratone.

Ištikus emocinei duobei stengiuosi save drąsinti. Dažniausiai sakau sau: „Tu tikrai gali įveikti šį maratoną, nes daug jam treniravaisi.“ arba „Esi puikios fizinės formos, todėl nubėgsi šią distanciją.“. Sunkiomis akimirkomis pagalvoju apie šeimą ir draugus, kurie visuomet nuoširdžiai džiaugiasi mano pergalėmis.

Iš tikrųjų, man asmeniškai maratonas yra lyg šventė, nes jis žymi intensyvių treniruočių pabaigą. Dažniausiai prieš maratoną tenka treniruotis ištisus 3 ar 4 mėnesius. Skaičiavau, kad ruošiantis maratonams vidutiniškai per savaitę nubėgu po 180 kilometrų. Natūralu, jog prabėgus tokį kilometražą būni emociškai ir fiziškai išsekęs, todėl lauki maratono, nes po jo tavęs laukia užtarnautas poilsis. Taigi į varžybas visuomet einu pakilios nuotaikos.

Kaip pradėjote bėgioti? Kodėl pasirinkote bėgimą, o ne kitas sporto šakas?

Bėgioti pradėjau dar mokydamasis mokykloje, tačiau augau Varėnos rajone, kur nebūdavo varžybų. Atsimenu, kad vieną kartą metuose rajone būdavo organizuojami krosai. Visuomet degiau noru bėgioti, tačiau neturėjau tam sąlygų augant Varėnos rajone.  

Pradėjus studijas Vilniuje susiradau trenerį ir pradėjau bėgioti. Žinoma, pradžioje bėgdavau 400 ir 800 metrų ilgio distancijas. Kasmet treniravausi ir vis ilginau distancijas, todėl vėliau jau be jokio vargo įveikdavau 1,5 ,  3,   5,  10 kilometrų ir daugiau.  

Paskutiniuosius penkis metus bėgu daugiausia ilgas distancijas – pusės maratono ir maratoną.

Gal norėjote tapti profesionaliu bėgiku, todėl susižavėjote bėgimo sporto šaka?

Profesionaliu bėgiku nenorėjau tapti. Pradėjau bėgioti pakankamai vėlai, tik sulaukęs 20-ies metų. Toks amžius, galvojant apie profesionalaus bėgiko karjerą, yra jau gana brandus. Visgi, bėgimas tapo ir iki šiol yra ta veikla, kuri man visuomet patiko ir „vežė“.

Negana to, bėgimas yra unikalus tuo, jog bėgant gali konkuruoti su varžovais ir tuo pat metu save apdovanoti pergale po intensyvaus treniruočių etapo.

Laikyčiau save bėgimo mėgėju, o ne profesionalu, nes bėgimas nėra ir mano pragyvenimo šaltinis. Bėgimas man yra labiau hobis.

Kaip pradėti bėgioti?

Prieš pradedant bėgioti ar užsiimti kitu sportu svarbu įvertinti savo fizines galimybes, kad „neperdegti“. Dauguma pradeda bėgioti atšilus orams vien tam, kad atsikratyti priaugtų kilogramų po žiemos. Natūralu, kad tokiu atveju nėra mėgaujamasi pačiu bėgimo procesu, o bėgiojama tik dėl tam tikro reikalo. Bėgioti reikia norėti, o ne kentėti tai darant.

Rekomenduočiau išeiti pasivaikščioti ir tada vaikščiojimą derinti su bėgimu. Pavyzdžiui, galima 1 minutę bėgti, o 2 ir 3 minutes vaikščioti. Svarbu, kad bėgimas taptų įprastu tau procesu, todėl tu galėtum lengvai nubėgti 3 kilometrus ir daugiau be sustojimo.

Jei nubėgsi 10 kilometrų save prievartaudamas, tačiau pervargsi taip, kad vėliau savaitę ar kelias nebėgsi, iš to nieko nebus. Ką jau kalbėti apie tai, kad nesitreniruojant galima sutraumuoti savo kūną. Dažniausiai netinkamai pasiruošę maratonininkai pasigauna uždegimus. Koks žmogus ryšis dar kartą bėgti, kai jam skaudės visą kūną.

Bėgioti būtina pradėti nuosekliai ir mėgautis pačiu procesu. Jei bėgimas bus nemaloni veikla, tuomet tikrai „neužsikabinsi“ už šio sporto.

Gal svajojate sudalyvauti Bostono maratone ar kitame pasauliniame maratone?

Norėčiau įveikti taip vadinamus „Major“  7-is maratonus, kurie yra laikomi didžiausiais visame pasaulyje. Minėta maratonų serija organizuojama Tokijuje, Bostone, Londone, Sidnėjuje, Berlyne, Čikagoje ir Niujorke.

Visgi, aklai pasaulinių maratonų nesivaikau. Iš tikro, man svarbiausia gerinti savo asmeninį rezultatą, o tą galiu daryti bet kur.  

Artimiausiu metu planuoju dalyvauti Druskininkų ir Vilties bėgimo maratonuose.

Kokia iš bėgimo nauda ugniagesiui?

Bėgimas suteikia disciplinos ir užsispyrimo. Šis sportas teigiamai veikia širdies veiklą ir leidžia kūnui sutvirtėti. Bėgiojančiam žmogui sąvoka „blogas oras“ neegzistuoja. Bėgioju visuomet ir visur tiek lyjant, tiek sningant. 

Dirbant ugniagesiu svarbu būti fiziškai stipriu, o išsiugdyta disciplina padeda žvelgti į darbą dar atsakingiau.

Kodėl pasirinkote ugniagesio profesiją?

Iš tikrųjų tapau ugniagesiu, nes labai mėgau bėgioti. Prie ugniagesių prisijungiau tik baigęs studijas. Jauname amžiuje daug sportavau ir šią mėgstamą veiklą derinau prie šeimos ir darbų. Ugniagesio darbas puikiai tiko dėl savo gana lankstaus tvarkaraščio ir dėmesio fiziniam aktyvumui.

Kodėl ugniagesio profesiją vertėtų pasirinkti jaunimui?

Ugniagesio profesija yra išskirtinė, nes ji Lietuvoje yra itin gerbiama ir eilę metų išlaiko milžinišką visuomenės pasitikėjimą. Visgi, manau, kad ugniagesiu kaip ir mediku ar pedagogu tampama iš pašaukimo, kai trokštama padėti kitiems žmonėms.

Tiems, kas siekia vien naudos, ugniagesio profesija tikrai netinka.

Ar patirtis ir įgūdžiai bėgiojant maratonus pasitarnavo darbe?

Žinoma. Tapau ištvermingesnis, nes darbe irgi tenka nemažai laiko praleisti lauke skirtingomis oro sąlygomis. Dirbant ugniagesiu gali šalti kojas ir rankas, būti kiaurai permirkęs, tačiau vis viena turi nepasiduoti ir atlikti savo darbą.

Džiaugiuosi, kad mano darbas ir bėgimas papildo vienas kitą bei padeda nepasiduoti sudėtingomis akimirkomis.